2017 11 22 05:36:58
Navigacija
blank.gif Pagrindinis
Straipsniai
Siuntiniai
Forumas
Nuorodos
Paieška
Pateikti failą
blank.gif
Naujausi straipsniai
blank.gif Kaip bendrauti su žm...
Po 55 m. amerikietis...
V.Stonkus: žmonių sv...
Organizmo valymas au...
Gydytojas V.Stonkus:...
KMUK atlikta pirmoji...
Bioninės akys aklies...
Tinklainės implantai...
Intensyvioji slauga,...
Aklumą gydys kontakt...
blank.gif
Forumo temos
blank.gif
Naujausios temos
Slaugytojos atlyginimas
Sveikatos apsaugos r...
Populiariausios temos
Slaugytojos atlyg... [2]
Sveikatos apsaugo... [0]
blank.gif
Narių apklausa
blank.gif
Ar man patinka mano darbas?







Kad galėtumėte balsuoti, turite prisijungti.
blank.gif
Santariškių Radijas
blank.gif



blank.gif
Kaip bendrauti su žmogumi, kuris turi regos negalią?
blank.gif

Sociumas LT sulaukia žmonių istorijų, kuriomis jie pristato savo patyrimus ir nori su kitais DELFI skaitytojais pasidalinti gerąja ir blogąja patirtimi, kaip sėkmingai pasiekti užsibrėžtus tikslus ir įgyvendinti savo svajones.

Pateikiame vieną skaitytojų siųstų istorijų:

Krinta baltos snaigės. Su drauge vaikštome Vilniaus senamiestyje ir aš staiga paklausiu: „Gal gali man papasakoti, kaip atrodo snaigės? Ar jos tokios, kaip iškirptos iš popieriaus?“ Mano draugė susimąsto, kiek pasimeta, bet atsako: „Vaida, galbūt jos šiek tiek panašios... Bet šitos labai mažytės. Tik įkritusios į delną – ištirpsta, ir net nespėji pamatyti, kaip jos atrodo.“ Aš vis klausiu: „O tu gali man pabandyti iškirpti būtent vieną snaigutę, kaip ta, kuri krinta šiandien?“

Mano draugė pažada tai padaryti. Staiga jai šauna mintis: „Parašyk straipsnį apie tai, kaip tau ir tavo likimo draugams padėti. Kaip reginčiajam mažiau nerimauti, susitinkant su jumis?“ Aš kiek pagalvoju ir nusprendžiu pabandyti. Tačiau kiekvienas neregys, kaip ir kiekvienas žmogus, yra skirtingas, todėl mano patirtis neatspindi visų nereginčiųjų.

Silpnaregis

Taigi noriu pasidalinti savo bei žmonių, kuriuos sutinku mintimis. Viena draugė pasakojo, jog viena iš jos nerimo priežasčių pirmą kartą einant susitikti su manimi buvo mintis: „O gal aš jai nepatiksiu?“ Ką daryti, kad patiktum neregiui? Ar tai tas pats, kai jauti nerimą, susipažindamas su reginčiu? Iš tiesų, skirtumas yra. Susitikę du regintys žmonės išlieka laisvi nuspręsti, ar tęs savo pažintį, ar mandagiai atsisveikinę nueis savo keliais. Bendraujant su neregiu atsiranda didesnis įsipareigojimas, nes nuo pirmos susitikimo minutės tu tampi jo „akimis‘. O toliau priklauso nuo situacijos. Yra kelios pasirinkimo galimybės. Pirma – tiesiog nepatiko, vadinasi, daugiau niekada nesusitiksime. Antra – nepatiko, bet gal kažkada susimatysime, jeigu labai būtina. Šia galimybe dažniausiai naudojuosi aš. Bet verta pabandyti dar bent kartą.

Su Maltos ordino savanoriais draugauju jau antri metai. Šie jauni žmonės padeda man kopti laipteliais aukštyn. Prieš beveik du metus aš nedrąsi, nelabai suvokianti, kas bus toliau atvykau iš mažo miestelio studijuoti į tada atrodžiusį milžinišką Vilnių. O siaube, net prisiminti baisu, kaip buvo sunku! Vieną rytą atsidariusi elektroninio pašto dėžutę, radau tokį laiškelį: „Labas, Vaida, apie tave girdėjome, iš kur jau nebepamename. Esame Maltos ordino savanoriai. Norime tau padėti“.

Taip užsimezgė mūsų draugystė. Tuo metu visi buvo labai nuostabūs, nors pas mane ateinančius žmones galėjai suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Taip pralėkė mano pirmasis pusmetis.
Antrojo pusmečio pradžioje paprašiau Vyto, kuris koordinuoja veiklą su neregiais, kad suorganizuotų mano ir savanorių susitikimą. Ir vieną šaltą vakarą atėjau į susitikimą. Beveik visus atėjusius jau pažinojau. Nepažįstama buvo tik viena tarp jų sėdinti mergina, apie ją buvau girdėjusi, jog ji tokia „fyfa“, kuri beveik niekada neturi laiko. Ši mergina nedrąsiai prisistatė. Aš paėmiau jos ranką ir visų pirma „apžiūrėjau“ nagus. Gintarė jų neturėjo.

Nusivyliau, juk man sakė... Visi gana daug kalbėjo, o ji tylėjo. Aš papasakojau, kokios pagalbos man reikia. Ir baigdama pasakiau, kad penktadienio vakarais būtų smagu, jog kažkas paskaitytų mokymuisi reikalingą medžiagą. Gintarė tada pasakė: „Penktadieniais ne mokytis, o „tūsintis“ reikia. Nori kartu kažkur nueiti?“ Pagalvojau: „O siaube, su šita? Nė už ką, nebent tik mirtinai reikės!“ Nepraėjus nė savaitei su Gintare susitikau dar kartą. Gintarė atėjo į universitetą ir keliavome kartu. Gintarė pasakojo, kad kai ėjo pas mane, jai atrodžiau „nagla, pasikėlusi kvailė“ (kalba netaisyta). „Buvo labai nejauku, ėjau, nes juk reikėjo kažkam ateiti,“- pasakojo mergina. Tada buvo daug susitikimų, daug kartų ji, metusi savo darbus (ji mokėsi 12 - oje klasėje), atlėkdavo pagelbėti man. O juk mes net nebuvome draugės. Klausdavau jos, iš kur tu turi laiko, juk reikia mokytis. O ji man atsakydavo labai paprastai: „Jeigu noriu, tai galiu. Jeigu neturiu laiko, vadinasi nepakankamai noriu.“

Atsimenu vieną įvykį, kuris net ašarą išspaudžia. Vakare, prieš lietuvių kalbos egzaminą, ji man paskambino: „Vaida, atleisk, nebegaliu tau šįvakar pagelbėti.“ Nurieda ašara - ką daryti? Rašau žinutę ir siunčiu ją visiems, kuriuos pažįstu: „Šįvakar, po paskaitos lieku muzikos akademijoje viena, niekas nebegali ateiti“. Už kelių minučių gaunu žinutę iš Gintarės: „Sveika, ramiai dainuok ir ruoškis egzaminui, aš pas tave atvažiuosiu“. Rašau jai, kad egzaminas. Ir vėl gaunu atsakymą: „Vaida, nusiramink, tai mano apsisprendimas, reikėjo mokytis dvylika metų, o ne šiandien, tikrai atvažiuosiu“. Sėdėjau ir negalėjau patikėti... Nuo tos dienos niekada nesivadovauju pirmu įspūdžiu. Šiandien Gintarė man pats brangiausias žmogus Vilniuje. Dažnai jai sakau „Tu man kaip sesė“. Ačiū Maltos ordinui ir likimui, kad taip nutiko, jog ji tąkart atėjo.

Vakar paklausiau Gintarės, kas buvo sunkiausia mūsų bendravimo pradžioje ir ji pasakė: „Matyt nežinomybė. Nerimas, kaip kartu eiti, kad tu nenusisuktum galvos. Galbūt net pačios savęs baimė.“ Kaip eiti, kad neregys jaustųsi saugiai? Knygose rašo, jog reikėtų, kad neregys dėtų ranką ant peties arba kabintųsi į alkūnę. Nežinau, kaip kitiems, nes kiek neregių, tiek nuomonių. Tie, kuriuos kalbinau aš, pasakoja, kad daug mieliau eina, kai žmogui gali įsikabinti į parankę, o ranką duoda tik draugams. Aš susikabinusi rankom galiu eiti su daug kuo. Bet kai kurie neregiai to negali.

Kai eini su neregiu, niekada nedaryk taip, kad pro duris jis keliautų pirmas. Lipdamas į troleibusą taip pat būk žingsneliu priekyje. Kaip perspėti mane apie laiptus ar kitus tykančius pavojus? Pabandyk atstumą skaičiuoti ne tik sau, bet ir man. Jeigu bus laipteliai, tiesiog pasakyk: „Laipteliai aukštyn arba žemyn.“ Kartais žmonės eidami su neregiu sako, kad netrukus bus laiptai. To daryti visiškai nebūtina, nes apie kliūtį geriau perspėti, kai ją sutiksi, o ne artėjant prie jos. Kai vaikštai su neregiu ilgesnę laiko dalį, galų gale pradedi vienas kitą jausti.

Aš kartais sakau: „Ak, su Gintare jaučiuosi, kaip reginti.“ Ji man nepasakoja, kada ir kokią kliūtį sutiksime. Kai vaikštai su žmogum daug laiko, tiesiog to nebereikia, užtenka tik sutartinių ženklų. Neregiai yra labai skirtingi, todėl pirmą kartą susitikus, galima labai mandagiai paklausti: „Kaip tu norėtum, kad mes eitume? Kaip man tave perspėti apie tykančius pavojus?“ Dažniausiai neregiai pasako, ko jie tikisi.

Dar viena reginčių žmonių klaida, kurios reikėtų vengti, yra lyginimas dviejų neregių tarpusavyje. „Aš mačiau, ji taip eina, o kodėl tu taip negali? Ji eina su lazdele, kaip gali neiti tu?“ ir t.t. Juk ir tarp sveikų nėra dviejų vienodų žmonių, taip pat ir tarp neregių, o tai ir žavi. Galbūt vieni neregiai gražiai dainuoja, kiti puikiai naudojasi kompiuteriu, treti vaikšto su baltąja lazdele - nė vienų nereikia smerkti. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę. Galima padėti, paskatinti, bet linkiu tai daryti tik tuo atveju, jeigu su šiuo žmogum bendrauji daug laiko ir manai, jog gali padėti.

Ką kalbėti su žmogumi, kuris turi regos negalią? Draugė Dalia sako: „Kalbu kaip ir su kitais savo draugais, temos nesiskiria.“ Aš vis tiek klausiu, ar ji gali man pasakyti tris temas, kuriomis kalbasi su manim. „Apie perskaitytas knygas, teatrą, muziką... Juk kartais galima tiesiog pliurpti.“ Ką veikti su manim? Galima tikėtis tokių atsakymų: „Nieko, ką gi su ja veiksi? Negalima nei į klubą eiti, nei tiesiog kalbėti apie spalvas, mus supantį pasaulį, vaikinus. Draugų būryje negalima žaisti žaidimų.“ Ar galima su manim eiti į klubą, paklausiu Gintarės. Išgirstu atsakymą: „Galima, nors pirmą kartą, nemeluosiu, šiek tiek nejauku, aš juk nežinau, kaip Vaida ten jausis? Bet išgirdusi Vaidos prašymą eiti į klubą, sutikau su ja nueiti. Mums sekėsi puikiai. Šiandien galiu pasakyti, Vaida tokia, kaip ir mes, jeigu draugystėje atsiranda trūkumų, tai tikrai ne todėl, kad Vaida nemato.“

Ką dar galima veikti su manim? Aš vis juokauju, kad gerai matau tik iš arti, į tolį matyti man padeda draugai. Mėgstu žiūrėti nuotraukas iš kelionių. Kartą buvau Sankt Peterburge. Ėjome pažiūrėti naktį šviečiančių tiltų ir kai jie pakilo, paklausiau, ar gražu ten? Išgirdau nedrąsų atsakymą: „Taip, Vaida, tai nuostabu.“ To užteko. Stovėjau ir jaučiausi puikiai, nes mačiau jų šypsenas. Buvau laiminga, kad galiu pajausti tą grožį... Mėgstu veikti tą patį, ką ir kiekvienas žmogus. Tik vieni dalykai man patinka labiau, kiti mažiau. Kaip apibūdinti prekę parduotuveje? Kai einu su draugėmis, jos tiesiog paklausia, ko aš norėčiau. Viena jų sako, kad blogiausias atsakymas yra „nežinau, kažko skanaus“. Tada žmonės, kurie eina kartu, vardina viską iš eilės. Kai aš išgirstu prekę, kurios užsinoriu, tarkim „šokoladiniai saldainiai“, paprašau, kad išvardintų visus pavadinimus. Jeigu skubame, pasakau pvz.: „Meškos Šiaurėje“. Kartais galima patarti, pvz.: aš labai noriu mandarinų, o jie dėžėje supuvę. Tada reikėtų perspėti: „Jie labai neišvaizdūs.“

Ar galima su neregiu žaisti žaidimus? Galima. Šias Kalėdas švenčiau pas draugės tėtį – nuostabų žmogų. Žaidėme galybę žaidimų.Vieno žaisti ėjome į lauką. Žaidimo esmė – lauže sudeginti blogas mintis. O jei norėjai būti garantuotas, tada reikėjo peršokti per laužą. Žinoma, aš nebūčiau aš, užsimaniau būtinai peršokti ir tėčio pagalba tai padariau. Pusę laužo išverčiau, bet buvo daug juoko, nes aš tai dariau pirmą kartą. Šio pojūčio niekada nepamiršiu. Naujuosius sutikau ten, kur buvo žaidžiama daugybė žaidimų. Visus juos žaidžiau kartu ir pamiršau, kad esu kitokia.

Labai svarbu, kad bendraudamas su manim, pamirštum, kad aš esu neregė. Tai reikia prisiminti tik tada, kai kažkur einam ar kai veikiam ką nors naujo. Tada reikia, kad tu mane informuotum. Aš mielai ir į filmą nukeliauju. Aišku, mes pasirenkame tokį, kur daug kalbama, nes kitaip daug kalbėti turi šalia esantis žmogus. Kartais žmonės bijo atsakomybės. Bijo, kad jei ateis padėti neregiui, nebegalės turėti savo gyvenimo. Tai liūdina. Juk neregys taip pat žmogus ir jis supranta, kad visi turi savo gyvenimus. Jie neprivalo visada galėti. Žinoma, jeigu jau pažadi, tai reikėtų kokiu nors būdu tesėti duotą žodį. Man taip pat būna nedrąsu, kai ateina pagelbėti žmogus, kurio nepažįstu. Juk nieko apie jį nežinau. Aš taip pat, kaip ir jūs, nežinau, ką kalbėti. Tačiau bandau kalbėti, nes nepabandęs - nesužinosi. Jeigu randate noro ir motyvacijos ateiti – puiku, jūs padovanojate dalelę savęs. O argi gali būti geriau? Juk mūsų visuomenėje taip svarbu nuoširdūs pasikalbėjimai, šypsenos, apkabinimai. Šiandien matai, o rytoj, nežinia kaip bus. Noriu papasakoti istoriją apie merginą, kuri buvo mano draugė ir, deja, iškeliavo Anapilin. Monika buvo kaip visi, mokėsi konservatorijoje, turėjo daug veiklos. Tik štai vieną dieną sužinojo, jog jos galvoje auglys. Po kiek laiko jauna mergina apako. Ji susitaikė su likimu ir toliau gyveno. Vieną kartą ji man pasakė: „Gyvenk ir elkis, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi.“ Monika buvo optimizmo, užsibrėžtų tikslų siekimo, noro gyventi ir veržtis į šviesą pavyzdys. O juk galėjo būti kitaip. Ji galėjo užsidaryti savo kambaryje ir verkti nuo ryto iki vakaro.

Man labai patinka Egziuperi pasakyti žodžiai, kad matyti galima tik širdimi, tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. Juk iš tiesų tikrojo pasaulio grožio pamatyti negalime, galime tik jausti. Aš labai laiminga, kad galiu girdėti nuostabius muzikos garsus ir aplink kalbančius žmones. Kartais galvoju, kad norėčiau apžiūrėti namus, universitetą, norėčiau pamatyti mamą ir tėtį, sesę, draugę ir save. Bet esu laiminga, kad visus ir viską galiu matyti savo širdyje. Ačiū tiems, kurie dovanoja laiką, šypsenas, paskatinimus. Išties labai svarbu, kad kažkas pasakytų: „Vaida, aš žinau, tu gali.“ Ačiū dėstytojams, kurie kantriai man padeda keliauti tikslo link. Ačiū tėvams, kurie leido man tapti tokia, kokia esu. Nebijokime padėti vieni kitiems, nebėkime patys nuo savęs. Juk iššūkiai ir sunkumai dažniausiai būna įdomūs. Aš juos vertinu ir dėkoju likimui, kad atsiunčia. O kai pasiseka susidoroti su sunkumais, tada džiaugiasi širdis.


blank.gif
blank.gif blank.gif
Komentarai
blank.gif Komentarų nėra blank.gif
Rašyti komentarą
blank.gif Turite prisijungti, norėdami parašyti komentarą blank.gif
Reitingai
blank.gif
Balsuoti gali tik nariai.

Prašome prisijungti arba užsiregistruoti.

Nėra reitingų.
blank.gif

blank.gif
Kiekviena žmogiškoji gyvybė turi prigimtinę teisę būti saugoma ir puoselėjama nuo pradėjimo iki natūralios mirties...
blank.gif
Prisijungti
blank.gif
Vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis

Pamiršote slaptažodį?
Prašykite naujo!
blank.gif
Translator
blank.gif blank.gif
Orai
blank.gif
blank.gif
Šaukykla
blank.gif
Norėdami rašyti, turite prisijungti.

Santariskiu radijas
2009 07 19 12:50
Gal sutiktumėte įdėti mūsų aktyvuotą logotipą į savo svetainę? www.vpc.lt/santara
dijas

2008 07 21 14:15
Smile
blank.gif
Prisijungę vartotojai
blank.gif Prisijungę svečiai: 1

Prisijungę nariai: 0

Iš viso narių: 7
Naujausias narys: airaz
blank.gif
Skaitliukas
blank.gif
Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
blank.gif
Užkrauta per 0.04 sekundes 196,812 unikalūs lankytojai © 2008 MILJA Theme Nautica by Harly